Užgęsta šviesa, kažkas atsargiai įneša tortą, o ant jo mirga mažos liepsnelės. Kambaryje akimirkai stoja tyla, net patys triukšmingiausi svečiai susilaiko. Gimtadienio sveikinimų papročiai keičiasi kartu su laiku, tačiau šis išlieka beveik nepakitęs: sukaktuvininkas užsimerkia, tyliai kažko palinki ir vienu atodūsiu užpučia žvakutes. Tai daro ir penkerių metų vaikas, ir garbaus amžiaus senelis, nors retas susimąsto, kodėl apskritai taip elgiamės.
Atsakymas nėra vienas ir paprastas. Istorikai šio papročio ištakas sieja su keliomis skirtingomis kultūromis ir laikotarpiais, o kai kurios jo dalys iki šiol apgaubtos spėlionėmis. Vis dėlto, sudėjus žinomus faktus į visumą, išryškėja įdomus kelias nuo senovės šventyklų iki šiuolaikinės virtuvės stalo, kur kasmet uždegame tiek žvakučių, kiek metų sukako mūsų artimam žmogui.
Mėnulio šviesa ant šventinio pyrago
Viena seniausių prielaidų veda į senovės Graikiją. Ten mėnulio deivei buvo nešami apvalūs medaus pyragai, ant kurių degdavo žvakės. Manoma, kad liepsnelės turėjo priminti mėnulio švytėjimą, o apvali pyrago forma atkartojo pilnatį. Svarbu pabrėžti, kad tai nebuvo gimtadienio šventė įprasta šiandienos prasme, nes paprastų žmonių gimimo dienos tuomet beveik nebuvo minimos. Visgi pats vaizdas, kai apvalus pyragas papuoštas ugnimi, stebėtinai panašus į tai, ką matome šiandien.
Senovės tautos taip pat tikėjo, kad dūmai kyla tiesiai į dangų ir neša žmonių prašymus aukštybių galioms. Būtent šis tikėjimas galėjo tapti pagrindu vėlesniam paprotiui tyliai sugalvoti norą ir tik tada užpūsti liepsną. Kai žvakė užgęsta, dūmų gija pakyla aukštyn, tarsi nešdama troškimą ten, kur jis bus išgirstas. Tokia mintis išliko šimtmečius, nors jos pradinė prasmė seniai pamiršta.
Vokiečių vaikų šventė, iš kurios viskas prasidėjo
Daugelis tyrinėtojų sutaria, kad tikroji gimtadienio torto su žvakutėmis tradicija susiformavo Vokietijoje. Jau viduramžių pabaigoje vokiečių kepėjai ėmė gaminti saldžius pyragus gimimo dienai, o XVIII amžiuje plačiai paplito vaikų gimtadienio šventė. Vaikas ryte pabusdavo ir rasdavo tortą su degančiomis žvakutėmis. Jos degdavo visą dieną, prireikus buvo keičiamos naujomis, o užpučiamos tik po vakarienės, kai šeima susirinkdavo prie stalo.
Žvakučių skaičius atitiko vaiko metus, o viena papildoma būdavo statoma viduryje. Ji vadinta gyvenimo šviesa ir simbolizavo ateinančius metus, kurių dar laukiama. Išlikęs ir 1746 metų aprašymas apie vieno vokiečių didiko gimtadienį: jam iškeptas toks didelis tortas, kokį tik galėjo sutalpinti krosnis, o jame išgręžta tiek skylučių, kiek sukaktuvininkas turėjo metų, ir į kiekvieną įstatyta žvakė. Vėliau, XIX amžiaus pabaigoje, panašūs papročiai buvo užrašyti ir Šveicarijos tautosakos rinkiniuose.
Kodėl žvakutes reikia užpūsti vienu atodūsiu
Su laiku apie žvakutes susiklostė nemažai tikėjimų, kuriuos daugelis žino iš vaikystės. Sakoma, kad norą reikia sugalvoti tyliai ir niekam jo neišduoti, kitaip jis neišsipildys. Taip pat tikima, kad visas žvakutes būtina užpūsti vienu kartu. Jei kuri nors liepsnelė lieka degti, kai kas tai laiko ženklu, jog noras išsipildys ne iš karto arba ne visiškai. Kai kuriose Europos vietovėse ugnis ant pyrago buvo laikoma ir apsauga nuo blogio, nes tikėta, kad šviesa saugo žmogų jo gimimo dieną.
Įdomu tai, kad šis paprotys turi ir gana žmogišką, kasdienį paaiškinimą. Žvakučių užpūtimas yra trumpa akimirka, kai visų dėmesys sutelktas į vieną žmogų. Draugai ir artimieji stovi aplink, laukia, ploja, o sukaktuvininkas jaučiasi svarbus ir mylimas. Būtent dėl šio jausmo tradicija taip lengvai prigijo įvairiose šalyse ir išliko net tada, kai senieji tikėjimai prarado savo galią.
Kaip paprotys pasiekė Lietuvą
Lietuvoje ilgą laiką daug didesnė šventė buvo vardadienis, o ne gimimo diena. Kaimuose vardo dieną sveikindavo kaimynai, giedodavo, nešdavo vainikus ir dovanėles. Gimtadienio šventimas su tortu ir žvakutėmis plačiau paplito tik XX amžiuje, kai į mūsų kraštą atkeliavo daugiau Vakarų Europos miesto kultūros įtakų. Iš pradžių tai buvo labiau miestiečių paprotys, tačiau laikui bėgant jis pasiekė ir mažiausius miestelius.
Šiandien sunku įsivaizduoti lietuvišką gimtadienį be torto, ant kurio dega žvakutės ar skaičiai, rodantys sukaktį. Kai kurios šeimos išlaiko ir vardadienio tradicijas, tad vaikai švenčia dukart per metus. Nors papročiai susipynė, jų esmė išliko ta pati: parodyti žmogui, kad jo buvimas kitiems yra svarbus, ir palinkėti jam šviesių metų.
Maža liepsna su didele istorija
Žvakučių pūtimas ant torto atrodo paprastas ir savaime suprantamas veiksmas, tačiau už jo slypi šimtmečius trukusi kelionė. Senovės graikų pyragai mėnuliui, vokiečių vaikų šventės, tikėjimas dūmų galia ir tylūs norai susijungė į vieną paprotį, kurį šiandien žino beveik kiekviena šeima.
Kitą kartą, kai prieš jus bus padėtas tortas su degančiomis žvakutėmis, verta sustoti akimirkai ilgiau. Tas trumpas tylos tarpsnis prieš atodūsį jungia mus su daugybe kartų, kurios lygiai taip pat tikėjo, kad mažos liepsnelės gali nešti didelius norus. Galbūt būtent dėl to ši tradicija niekada neatsibosta.
